Naujas blogas

Jei dar kažkas kartas nuo karto užsuka į šį apleistą blogo kampelį, o gal kažkas dar tikisi rasti įrašą, tuomet aspilankykite mano naujoje blogo erdvėje https://bamserblog.wordpress.com/ kur dalinuosi savo įspūdžiais iš kelionės į Daniją (nuostabi šalis, be galo įdomi ir paruošusi daug puikių vietelių bei veiklų atvykstantiems turistams) , taip pat aprašiau bohemiškąjį Vilniaus Užupį (straipsnyje papasakoju trumpai tamsiąją šios vietos istoriją ir dabartinį spalvų, muzikos ir unikalumo pripildytą kasdieninį gyvenimą) bei kolkas mano paskutinis įrašas yra apie jaučiamą nostalgiją sugrįžus į mane ne kartą pravirkdžiusį bei privertusį tobulėti pastatą - centrinius mano universiteto rūmus.
Tikiuosi, kad sudominau jus ir jūs aplankysite mano naująjį blogą, o gal ir mano aprašytas, tikrai vertas dėmesio, vietas.

Sugrįžimas ir išvykimas

Malonus jausmas sugrįžti į savo senąjį, apleistą blog'elį ir pamatyti, jog prieš keletą mėnesių mano parašytą įrašą kažkas skaitė ir netgi įvertino įdomiu (ačiū Jums). :) Tai vienas maloniausių šios dienos įvykių, privertusių mane nusišypsoti ir kūnu prabėgti lengvam šiurpuliukui. (Taip, man tikrai svarbūs mano skaitytojai!)

Šiuo metu sėdžiu prieblandoje su į viršų pakeltais lūpų kampučiais, o viduje nekantriai zuja teigiamos emocijos ir šiek tiek varginantis laukimas. O iš laimės tiesiog norisi stipriai, iš visų plaučių, sušukti kaip tik įmanoma garsiau ir pagaliau išlaisvinti iš savęs tą nekantrumą. Liko vos kelios dienos iki Kalėdų ir žinau kaip banaliai tai skamba ir, kad galbūt jau daugeliui įgryso parduotuvėse, radijuje grojanti kalėdinė muzika bei visas tas šurmulys dėl kalėdinių dovanų pirkimo ir visos reklamos su kalėdų seneliais, tačiau man visada Kalėdos buvo kažkas mielo ir ypatingo, ir dovanoti dovanas visada mėgau labiau nei gauti jas pati, nors visuomet gautas dovanas išpakuoju su didžiausiu džiaugsmu ir nekantrumu pamatyti, kas viduje, visai kaip vaikas. Tačiau šių Kalėdų laukiu dar labiau nei anksčiau, nes šios žiemos šventes ruošiuosi švęsti užsienyje (šalį išduosiu grįžus), tai bus mūsų (su vaikinu) pirmoji kelionė kartu.
Bet kolkas turiu susikaupti ir rytoj išlaikyti paskutinį likusį koliokviumą prieš šventes ir atsėdėti dar keletą paskaitų. O dar lagamino pakavimas, skanėstų užsipirkimas kelionei ir dvi aerobikos treniruotės per dvi dienas... Ir nereikėtų pamiršti susitvarkyti kambarį prieš išvykstant, visuomet malonu kai per šventes namuose tvyro tvarka, net jei esi ne namuose.
Džiaugiuosi, kad jau turiu visiems šeimos nariams paruošusi dovanas, kurias supakavau į gana vaikišką, bet linksmą kalėdinį popierių, klausantis kalėdinės muzikos ir įsijungus turbūt visas įmanomas kalėdines dekoracijas savo kambaryje, o vėliau dovanas suslėpusi giliai spintoje, tamsiuose maišuose. Džiaugiuosi nupirktomis dovanomis, manau, kad šeimos nariai bus labai patenkinti ir nudžiuginti, net gaila truputį, jog per šias Kalėdas negalėsiu dovanų išvynioti kartu su jais ir pamatyti jų veidų išraiškų atplėšus dovanų popierių.

Nieko čia nėra

Liūdnoka grįžti į savo senąjį blog'ą, kuris kažkada buvo skaitomas ir atsakingai pildomas naujais įrašais, kuriuos komentuodavo vis tie patys du-trys mano mėgstamiausi, aktyviausi skaitytojai. Vis bandytas atgaivinti, įrašant vieną kitą naują eilutę, nusiunčiant šį neprofesionalios rašliavos rinkinį tai vienam, tai kitam, menkai pažįstamam žmogui ir dažniau sulaukiant peikimo, nei paskatinimo tai tęsti... Pakankamai ilgai rašytas, pripildytas tikrų mano gyvenimo istorijų, tačiau pilnas nedrąsumo, todėl užslaptintas kasdieninio gyvenimo mažiausiomis nuotrupomis, užuominomis į tiesą, tik tiek, kad išlaisvinti iš savo vidaus begalinę patirtį, tačiau suteikti kuo mažiau informacijos apie save, kad nebūčiau atpažinta, kad mano minimi žmonės nebūtų įtariami, kad tai jie aprašomi mano blog'e, kad nebūtų sužinota, kad tai JIS, dabartinis mano vaikinas, užpildė daugelį šio senojo blogo puslapių, tuo metu buvęs tik didžia mano gyvenimo svajone, simpatija ir laimės šaltiniu (visa tai išliko iki šiol). Taigi, šį gana vėlų vakarą, pasklaidžius savo blog'o puslapius, jaučiu norą sugrįžti... 

P.S. I love you

Ar gali būti kas nors geresnio už galimybę užmigti ir pribust šalia Tavęs?
Ar gali būti stipresnis saugumo jausmas už tą, kurį Tu sukuri,
apsikabindamas mane prieš miegą savo šiltomis rankomis
ir užmigdamas, kutenančiai kvepuojant man į kaklą?
Ar gali būt kas nors mielesnio už akimirką, kai žiūrėdamas man į akis, kartoji, kaip stipriai mane myli?
Ar gali būt kas nors labiau svaiginančio už Tavo bučinį, kuris toks pat galingas, kaip ir pirmasis mūsų bučinys, kurio taip ilgai, svajingai laukiau?
Ar gali būt kas nors gražesnio už tavo šypseną, kuri iš tolo pasitinka mane minioj skubančių žmonių?
Ar gali būti kas nors švelnesnio už tavo prisilietimą, kuris palieka pėdsaką šiurpuliukų ant mano kūno?
Ar gali būti kas nors nuoširdesnio už tai, ką kasdien darai dėl manęs, kad nusišypsočiau?

Mažas spindulėlis šaltose rankose

Sėdėjau žmonių pripildytame, tvankiame autobuse, jaučiau tvinkčiojimą smilkiniuose ir nuovargį kojose. Pastebėjau susidomėjusius žmonių žvilgčiojimus į autobuso galą, keistus šnabždesius, teisiančius, kritikuojančius žvilgnsius. Susidomėjau ir pati pradėjau žvalgytis, ilgai blaškytis nereikėjo- pačiame autobuso gale sėdėjo dvi merginos ir viena iš jų ant rankų laikė vaikutį- mažą spindulėlį. Merginos jaunos, atrodo, kad jos pačios dar tikri vaikai, tačiau gerokai subjauroti alkoholio, vulgarumo, vertybių stokos ir tėvų įdiegtų netinkamų savybių. Nepuoliau mintyse jų kritikuoti ar bjaurėtis, būna skirtingų žmonių, ne visiems pasiseka susidėlioti laimingą gyvenimą (negali žinoti, gal jos ir yra laimingos), tačiau suspaudė širdį, žiūrint į tą mažą spinduliuką, vienos iš jų rankose. Ta mažylė tokia miela, rami, šviesiais plaukais ir šviesios skaisčios odos, su geltona striukyte gulėjo jaunos mamos rankose. Jos gražios mažos mėlynos akytės buvo pavargusios, ji buvo apmigusi, vis lėčiau ir rečiau mirksėjo, kol galiausiai užmigo. Ji atrodė, kaip tikras saulės spindulėlis, kuris apšvietė dalį autobuso per pravertą langą. Gražus momentas, kai mažylė užmerkė akytes ir giliai įmigo. Tuo tarpu jaunosios moterys garsiai klausė pop muziką, kartojo ir kartojo vieną ir tą pačią dainą, dainavo kartu, jaunoji mama su vaiku rankose vienu metu kelionės metu, tiesiog atsistojo ir ėmė suktis pagal muzikos ritmą ratu, dainuodama ir kraipydama klubus, sėdėjau mintyse prašydama aukštesniųjų jėgų, kad tik autobusas neimtų staigiai stabdyti ar sukti kur nors ir ta smagiai nusiteikusi mergina nenukristų su spindulėliu, kad nepamestų jo iš savo šiurkščių, šaltų rankų. Merginos sėdėjo, kalbėjosi ir garsiai juokėsi, kai tuo tarpu mažylė-spinduliukas, ramiai miegojo ant rankų, jos galvytė buvo šiek tiek nusvirusi žemyn. Sunku perteikti tai ką jaučiau ir ką mačiau priešais save. Spaudė krūtinę, gąsdino ir liūdino tokia realybė. Spindulėlis užstojamas sunkių, tamsių šešėlių... Mąsčiau ar ta mažylė grįžusi namo gaus pavalgyti, ar bus paguldyta šiltai miegoti, ar nebus skriaudžiama, kai norėsis jai išdykauti ar verkti... Mąsčiau, bet kartu ir nenorėjau galvoti apie tai, tik tikėjausi geriausio, tik linkėjau jai laimės- švytėjimo.
Išlipusi iš autobuso, mačiau nuvažiujančias tamsias figūras ir mažą paskutinį spindulėlio blyksnį autobuso gale, kuris labai greitai pasislepė, pasimetė tarp automobilių gūsio. Ėjau lėtai namo ir meldžiausi mintyse, akyse tvardau ašaras prisiminusi ir vis tikiuosi, kad viskas bus gerai, kad spindulėlis nebus užgesintas, kad jo neapgaubs tamsa.

Hey!!! nežinau, ar dar kas nors bent kartais užsuka į mano blogą, ar bent vienam žmogui čia yra įdomu apsilankyti, tačiau aš grįžtu ir tikiuosi vis savo įtemptoje, nuobodžioje dienotvarkėje atrasti laiko rašymui, minčių ir jausmų išliejimui ir pasidalinimui su jumis savo patirtimi.

Vakarais mane apima baimė, keistas nerimas... Nors šiandien susitarėm, kad aš dėl nieko nesijaudinsiu, susitarimą laužau ir vėl širdyje jaučiu slėgimą, galvoje tvinkčioja ir duria. Negera, nemiela, nemalonu. Įdomioji chemija nesugeba prikaustyti mano dėmesio, todėl mintys vis lekia kažkur į šalį. Tada pasijuntu blogai, jaučiu baimę, kada nors prarasti tai, kas šiuo metu yra visas mano gyvenimo įprasminimas. Jaučiu norą išsipasakot, jaučiu norą būti suprasta ir išlaisvinta iš savo pačios bjaurių minčių. Parašau ilgą žinutę draugei, žinau, kad ji neturi sąskaitoj ir tikrai negalės atsiųsti kelių raminančių žodžių atgal, bet iškart pasijuntu geriau,nes žinau, kad ji palaiko mane, mintyse padrąsina, užjaučia arba tiesiog nepiktai išvadina kvaile, kad dėl to suku galvą, išgeriu vaistų, lyg kokia ligonė, ir vis dar slėgimas mane kankina, vargina, jaučiuosi taip lyg už mano nugaros vyktų baisūs dalykai, aš jų nematau, bet tik girdžiu garsus, kurie pasako pakankamai apie siaubingą padėtį, klyksmai, dejonės, šlykštus, pasibjaurėtinas girtųjų šūkavimas ir juokas. Fu. Žinau, kad didžioji dalis to, kas yra mano galvoje yra mano vaizduotės vaizduotė. Tai netikra, tai turbūt neįmanoma, tačiau tai gryna kančia man ir kuo toliau tuo didesnė, nes vaizduotė darosi vaizdingesnė, ji tobulėja, o mano baimės ir blogos emocijos stiprėja ir tik vis labiau mane gniaužia, aš jau sunkiai suprantu kas realu, o kas mano pačios išgalvota, aš prarandu save. Tuščiai žvelgiu į savadarbę užuolaidą, tai paprasčiausias audeklo gabalas užmestas ant vos besilaikančio karnyzo, kuris jau kartą naktį buvo griausmingai kritęs ir nuplėšęs tapetus nuo sienos. O Dieve... kodėl aš taip kankinu save? Kodėl manau, kad tampu neįdomi, nereikalinga ir nemylima, kodėl taip susireikšminu, kodėl pamirštu kitus, kodėl manau, kad per dažnai kalbu apie jausmus, kad per dažnai sakau ,,myliu" ir ,,pasiilgau". Aš bijau su tokiomis mintimis išprotėti, prarasti sąmoningą mąstymą, protą, bijau paskęsti jausmuose ir išsigalvojimuose, savo piktoj vaizduotėj, aš bijau to, kad mintys virsta realybe, bijau, kad tai, ką turiu dabar ir ką pamirštu kartais įvertint, bus atimta ir tik tuomet man sugrįš regėjimas ir tik tada suprasiu, kokia laiminga aš buvau.

Gyvenimas visgi yra magiškas

Visgi gyvenimas yra magiškas ir nors aš netikiu likimu, atrodo, kad viskas iš dalies yra suplanuota. Ir nors tau atrodo, kad tu čia kažką pats sprendi, kuri savo ateitį ir pats už kažką esi atsakingas, visgi gan dažnai pasirodo ir kitaip- kad esi tik mėtomas įvairių įvykių šen ben ten ir kaip tu ten neplanuotum, ko nenorėtum vis tiek gyvenimas nustums tave ten, kur tau reikia būti, nori to ar ne, ar tai atitinka tavo planus ir norus, ar ne. Gal ir gerai. Bet tada turėtum juk būt visiškai ramus, kaip sakė mano didysis autoritetas- tėtis - ,,turi būt visiškai dėjęs ant savo gyvenimo" ir jis teisus, o kam čia nervuotis? Vis tiek viskas bus taip, kaip reikia. O jeigu pabūt dar ir optimistu, tai galima pasakyt ir kitaip- viskas bus taip kaip tau yra geriausia. O tada gyvenimas iš viso atrodo nuostabus ir nepakartojamas; nesibaigiančios malonios atostogos. :) Ech.. kad toks optimizmas dažniau mane aplankytų...

Seniai jau vis galvoju apie kraujo donorystę. Paskutiniu metu  galvoju jau tikrai rimtai ir nesuprantu kas vyksta... Jeigu nusprendžiu šią savaitę būtinai  galų gale nueit išsisiurbt maišelį savo kraujo, aš tą savaitę susergu ir gana rimtai, ir tenka namuose sėdėt, gydytis. Tik vėl suplanuoju eit duot kraujo, tuoj vėl pagriebia koks virusas, užkelia temperatūrą, paraudonina gerklę, į lovą pasiguldo... Ir taip kiekvieną kartą!!! Ar tai ženklas koks, kad nereikia? Nesuprantu aš gyvenimo ženklų, visada pakankamai akla ir nesupratinga tokiem dalykam buvau.
Tai vat sergu aš ir vėl... Kaip suprantat prieš tris dienas, pakalbėjau su draugu, kad noriu donore būt, kad nueisim kada po pamokų ir va tau... pūlinga angina, 38,6 temperatūra ir griežtas daktaro liepimas lovoj iki savaitės galo gulėt, rimtai gydytis. Nu ir ką.. guliu...gudausi... O sapnai... Tamsūs... Žiema, sniegas, prieblanda parke. Ai gal ir nesvarbu kas ten vyko, esmė ta, kad kasnąkt jie vis baugesni, keistesni, o mes vis pykstamies...