Vakarais mane apima baimė, keistas nerimas... Nors šiandien susitarėm, kad aš dėl nieko nesijaudinsiu, susitarimą laužau ir vėl širdyje jaučiu slėgimą, galvoje tvinkčioja ir duria. Negera, nemiela, nemalonu. Įdomioji chemija nesugeba prikaustyti mano dėmesio, todėl mintys vis lekia kažkur į šalį. Tada pasijuntu blogai, jaučiu baimę, kada nors prarasti tai, kas šiuo metu yra visas mano gyvenimo įprasminimas. Jaučiu norą išsipasakot, jaučiu norą būti suprasta ir išlaisvinta iš savo pačios bjaurių minčių. Parašau ilgą žinutę draugei, žinau, kad ji neturi sąskaitoj ir tikrai negalės atsiųsti kelių raminančių žodžių atgal, bet iškart pasijuntu geriau,nes žinau, kad ji palaiko mane, mintyse padrąsina, užjaučia arba tiesiog nepiktai išvadina kvaile, kad dėl to suku galvą, išgeriu vaistų, lyg kokia ligonė, ir vis dar slėgimas mane kankina, vargina, jaučiuosi taip lyg už mano nugaros vyktų baisūs dalykai, aš jų nematau, bet tik girdžiu garsus, kurie pasako pakankamai apie siaubingą padėtį, klyksmai, dejonės, šlykštus, pasibjaurėtinas girtųjų šūkavimas ir juokas. Fu. Žinau, kad didžioji dalis to, kas yra mano galvoje yra mano vaizduotės vaizduotė. Tai netikra, tai turbūt neįmanoma, tačiau tai gryna kančia man ir kuo toliau tuo didesnė, nes vaizduotė darosi vaizdingesnė, ji tobulėja, o mano baimės ir blogos emocijos stiprėja ir tik vis labiau mane gniaužia, aš jau sunkiai suprantu kas realu, o kas mano pačios išgalvota, aš prarandu save. Tuščiai žvelgiu į savadarbę užuolaidą, tai paprasčiausias audeklo gabalas užmestas ant vos besilaikančio karnyzo, kuris jau kartą naktį buvo griausmingai kritęs ir nuplėšęs tapetus nuo sienos. O Dieve... kodėl aš taip kankinu save? Kodėl manau, kad tampu neįdomi, nereikalinga ir nemylima, kodėl taip susireikšminu, kodėl pamirštu kitus, kodėl manau, kad per dažnai kalbu apie jausmus, kad per dažnai sakau ,,myliu" ir ,,pasiilgau". Aš bijau su tokiomis mintimis išprotėti, prarasti sąmoningą mąstymą, protą, bijau paskęsti jausmuose ir išsigalvojimuose, savo piktoj vaizduotėj, aš bijau to, kad mintys virsta realybe, bijau, kad tai, ką turiu dabar ir ką pamirštu kartais įvertint, bus atimta ir tik tuomet man sugrįš regėjimas ir tik tada suprasiu, kokia laiminga aš buvau.