Visgi gyvenimas yra magiškas ir nors aš netikiu likimu, atrodo, kad viskas iš dalies yra suplanuota. Ir nors tau atrodo, kad tu čia kažką pats sprendi, kuri savo ateitį ir pats už kažką esi atsakingas, visgi gan dažnai pasirodo ir kitaip- kad esi tik mėtomas įvairių įvykių šen ben ten ir kaip tu ten neplanuotum, ko nenorėtum vis tiek gyvenimas nustums tave ten, kur tau reikia būti, nori to ar ne, ar tai atitinka tavo planus ir norus, ar ne. Gal ir gerai. Bet tada turėtum juk būt visiškai ramus, kaip sakė mano didysis autoritetas- tėtis - ,,turi būt visiškai dėjęs ant savo gyvenimo" ir jis teisus, o kam čia nervuotis? Vis tiek viskas bus taip, kaip reikia. O jeigu pabūt dar ir optimistu, tai galima pasakyt ir kitaip- viskas bus taip kaip tau yra geriausia. O tada gyvenimas iš viso atrodo nuostabus ir nepakartojamas; nesibaigiančios malonios atostogos. :) Ech.. kad toks optimizmas dažniau mane aplankytų...
Seniai jau vis galvoju apie kraujo donorystę. Paskutiniu metu galvoju jau tikrai rimtai ir nesuprantu kas vyksta... Jeigu nusprendžiu šią savaitę būtinai galų gale nueit išsisiurbt maišelį savo kraujo, aš tą savaitę susergu ir gana rimtai, ir tenka namuose sėdėt, gydytis. Tik vėl suplanuoju eit duot kraujo, tuoj vėl pagriebia koks virusas, užkelia temperatūrą, paraudonina gerklę, į lovą pasiguldo... Ir taip kiekvieną kartą!!! Ar tai ženklas koks, kad nereikia? Nesuprantu aš gyvenimo ženklų, visada pakankamai akla ir nesupratinga tokiem dalykam buvau.
Tai vat sergu aš ir vėl... Kaip suprantat prieš tris dienas, pakalbėjau su draugu, kad noriu donore būt, kad nueisim kada po pamokų ir va tau... pūlinga angina, 38,6 temperatūra ir griežtas daktaro liepimas lovoj iki savaitės galo gulėt, rimtai gydytis. Nu ir ką.. guliu...gudausi... O sapnai... Tamsūs... Žiema, sniegas, prieblanda parke. Ai gal ir nesvarbu kas ten vyko, esmė ta, kad kasnąkt jie vis baugesni, keistesni, o mes vis pykstamies...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą