Tai verčia mano akis ašaroti, nežinau iš laimės ar liūdesio. Tai yra gilu...
Pamačiau šį mažytį sutvėrimą, stovintį tarpduryje su ryškiom raudonom kelnėm su petnešomis ir žaliu ryškiu megztiniu. Atrodo, kad šios dvi spalvos siaubingai tarpusavyje pjaunasi, bet kartu, atrodo, kad kuria puikų žaismingą, vaikišką derinį. Jis toks mažas vaikas, nedrąsus, bet iš vidaus spinduliuojantis meilę. Vos tik jį pamačiau, kažkas mano viduje įvyko. Norėjosi į jį žiūrėti, jam šypsotis, norėjosi, kad ateitų arčiau, kad galėčiau pasisveikint ir paklaust vardo, bet tikriausiai jis nebūtų atsakęs, nes kaip sakiau jis tooks nedrąsus, toks užsidaręs. Kajus... Jį prisiminus užlieja stiprių jausmų banga, tikiu, kad skamba keistai, juk aš jo visai nepažįstu, aš tik netyčia nugirdau jo vardą ir mačiau tik du kartus. Kiekvieną kartą mums susitikus, jis stovėjo tarpdury, nenuleisdamas nuo manęs akių, o aš vis atsisukdavau į jį, jis visada nedrąsiai nusišypsodavo, o aš jam. Aš vos tik jį pamačius pajutau norą jam padėti, jį globoti ir saugoti. Jaučiau, kad jam kažko trūksta, kad kažkas negerai, gal tokius jausmus kėlė tas jo nedrąsumas, jo keista be galo miela veido išraiška, ta nedrąsi vaikiška šypsena. Kaip sakiau, mačiau jį du kartus, antrąjį kartą jis priėjo dviem žingsniais arčiau manęs nei pirmąjį kartą. Pasakojau apie jį mamai, ji ne iškart suprato apie ką aš kalbu, bet lyg tarp kitko pradėjo kalbėti apie Kąjų, berniuką, kuris kaip sakė darželio auklėtoja ,, jam reikia psichologo pagalbos, jis toks užguitas, susikaustęs vaikas". Ji pasakojo, kad jis labai nedrąsus, visko bijo... Tiesą pasakius vos suvaldžiau ašaras ir tyliai mamai pasakiau -,, tai jis, tas berniukas apie kurį kalbėjau"... Man pasidarė jo gaila, sėdėdama ir žiūrėdama pro langą bandžiau įsivaizduoti ką jis veikia dabar, kaip su juo bendrauja jo tėvai, ar jie jį myli. Tikiuosi...(Linkiu jam laimės.) Vaikščiodama su savo šuniu lauke, galvojau apie šį berniuką, užsisvajojau, pasinėriau į apmąstymus ir susimąsčiau, gal praeitam gyvenime mes buvom pažįstami... o ką gali žinot, ne visi tiki, kad gyvenam daug gyvenimų, bet aš tikiu ir neįsivaizduoju, kad gali būti kitaip. Prisiminiau sapną. Žiūrėjau į dangų ir sugalvojau norą, ir tuo metu pradėjo kristi visos žvaigždės... (pabandykit tik įsivaizduot, koks nepakartojamas vaizdas, tai sunku nusakyti žodžiais) Va ir dabar pakėliau galvą, mintyse galvodama apie savo norus, viduje gniaužiama stiprių jausmų, tačiau šį vakarą nesimato nei vienos žvaigždės,kuri galėtų nukristi ir juos išpildyti, bet tai visai nesvarbu, aš tikiu ir dėkoju. Dėkoju už viską ką turiu šiam gyvenime, koks iš tikrųjų gražus pasaulis...
Nuotrauka Lee Jeffries. Jis nepakartojamas!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą