Liūdnoka grįžti į savo senąjį blog'ą, kuris kažkada buvo skaitomas ir atsakingai pildomas naujais įrašais, kuriuos komentuodavo vis tie patys du-trys mano mėgstamiausi, aktyviausi skaitytojai. Vis bandytas atgaivinti, įrašant vieną kitą naują eilutę, nusiunčiant šį neprofesionalios rašliavos rinkinį tai vienam, tai kitam, menkai pažįstamam žmogui ir dažniau sulaukiant peikimo, nei paskatinimo tai tęsti... Pakankamai ilgai rašytas, pripildytas tikrų mano gyvenimo istorijų, tačiau pilnas nedrąsumo, todėl užslaptintas kasdieninio gyvenimo mažiausiomis nuotrupomis, užuominomis į tiesą, tik tiek, kad išlaisvinti iš savo vidaus begalinę patirtį, tačiau suteikti kuo mažiau informacijos apie save, kad nebūčiau atpažinta, kad mano minimi žmonės nebūtų įtariami, kad tai jie aprašomi mano blog'e, kad nebūtų sužinota, kad tai JIS, dabartinis mano vaikinas, užpildė daugelį šio senojo blogo puslapių, tuo metu buvęs tik didžia mano gyvenimo svajone, simpatija ir laimės šaltiniu (visa tai išliko iki šiol). Taigi, šį gana vėlų vakarą, pasklaidžius savo blog'o puslapius, jaučiu norą sugrįžti...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą