Kankina mane dviprasmiškos mintys. Peikiu save ir išvadinu šlykščiausiais žodžiais, pykstu ir nekenčiu savęs. Ieškau minčių, kurios galėtų pateisinti mano poelgius, atrandu ir vėl stumiu šias mintis į šalį. Ne.. aš nesielgiu teisingai, darau klaidą, pati tai puikiai suprantu. Aš tiesiog nemoku laiku sustot, nesugebu sulaikyt savęs ir nežinau ar ne per vėlu ką nors keist, ar tik nesugadinčiau visko dar labiau. Sustot gal vėlu niekada nebūna, bet ar aš tikrai noriu sustoti.

Žinau, kad vėliau kentėsiu nuo to, baisiai kentėsiu. O gal ir ne, jeigu sugebėsiu pakeist savo mintis į pozityvias ir tiesiog mėgautis savo gyvenimu. Bet dabar aš tikrai po truputį einu iš proto, keičiuosi... Šiais pasikeitimais žavėsis ne kiekvienas. Tikrai nesižaviu ir pati Aš.