Sėdėjau virtuvėje su didele taure balto vyno ir puodeliu kavos, stebėjau vakaro raustantį dangų, laukiau... Prižiūrėjau dvynius. Jiems sugulus miegot, lavinau ranką, bandžiau po ilgos pertraukos vėl prisimint kaip piešiami šaržai. Žvilgsnis lakstė nuo nuotraukos prie lapo, o aš bandžiau perteikti žmonių bruožus, juos truputį išryškinant ir iškreipiant. Trys puodeliai kavos ir pirminis šaržo variantas buvo baigtas. Ramiai ėjau miegot, jau planuojant rytojų. O šiandien pribudau 7 ryto, bet nenorėjau keltis, nenorėjau medituot ar veikt dar ką nors prasmingo, todėl pragulėjau lovoj iki 10h žiūrint į lubas ir iki gyvo kaulo įgrysusias sienas. Tai kas minutė vedė mane iš proto, keitėsi mintys, jausmai, nuotaika, po tokių 3h gulėjimo atsikėliau išsisunkus, pavargus, kaip visą naktį nemiegojus. Apsunkusi galva ir nulis energijos, o veidrody melancholiškas veidas ir netvarkingai susigarbanoję ir susivėlę plaukai. Klausau jau gal tris dienas besikartojančią dainą mano winampe. Nieko nenoriu ir nenoriu norėti.