"Go Outside" by Cults (music video)

Kaip žiauru, kai artimas žmogus tavim nusivilia ir visai be reikalo, kai prarėkia telefonu ausis, sakydamas siaubingus žodžius, kurie žeidžia ir ilgam įstringa tavo viduje kaip skausmingi spygliai. Ir kada aš sugebėjau taip sugadint savo reputaciją jos akyse, kada sugebėjau padaryt kažką tokio, kas neleistų manim tikėti, kad verstų mane laikyti kitokiu žmogumi ir įžeidinėti, gal net nenorint to padaryti, bet išliejant savo mintis taip, kad man susigadintų nuotaiką bent keletui savaičių ir dingtų noras bendraut, o atleisti būtų beprotiškai sunku, kai viduje esi plėšomas siaubingų minčių apie tai, ką tau ką tik pasakė tas pažįstamas balsas. Baisu pagalvot, kuo ji mane laiko, kaip įsivaizduoja ką aš veikiu ir su kuo bendrauju. Įsivaizduoju, kaip jos mintyse aš stoviu kaip šiūkšlė, siaubinga, gėdą daranti, o gal net kelianti pasišlykštėjimą ir nusivylimą. Ir vakar dėl to buvo vienas baisiausių mano gyvenimo vakarų, jau tokius turėjau tris, įdomu kiek dar kartų tai kartosis. Kiek kartų aš dar būsiu apšmeižta, įžeista, įskaudinta (mano manymu netgi neteisingai ir bereikalingai)?. Kiek kartų ji dar kartos tą pačią klaidą? Dabar ji turbūt gailisi, jei iš viso prisimena kas vakar įvyko, o gal jau ir pamiršo, bendrauja lyg nieko nebūtų įvykę, domisi, rūpinasi, pagamina veganiškas salotas, pasiūlo kartu išgert kavos. Aš šaltai kalbu su ja, geriu tą kavą ir bandau apsimest, kad aš laikausi visai normaliai, bet ir nevaidinu, kad viskas pas mane gerai, sunku vaidint, kai viduje baisi juoda dėmė atsirado, kuri gniaužia mane iš vidaus, pagalvojus apie vakarykštį mūsų pokalbį telefonu. Telefonu kalbėjo garsiai, rėkiančiai, nebijant drąsiai reikšt minčių, mane vaizduojant kaip pasileidusią, namų neturinčią mergiotę, o šiandien jau kalba prislopintai, ramiai ir maloniai. Kvaila, bet kiekviena diena yra pamoka. Vakar irgi daug išmokau. Pvz. susisrišti kilpą. Aš nesikarsiu, ne. Bet gal kada pravers...