Šiandien tavo akyse tik šaltumas ir skausmas. Žiūrint į tave išblėso ir mano gera nuotaika, mažėjo mažėjo ir galiausiai visiškai išnyko. Man taip bloga į tave žiūrėt, į kitokį nei buvai prieš keletą dienų, nežinau kas nutiko, nenori pasakot, o aš nenoriu kištis ir įkyriai klausinėt. Ta šalta šypsena tik iš mandagumo, tas geliantis tavo negyvas ir tylus kalbėjimas, atrodo lyg kiekvienas tavo ištartas žodis tau kelia skausmą. Negera man į tave žiūrėt, skauda viską iš vidaus, graužia ir plėšia, neatpažįstu savo žmogaus dar užvakar garsiai besijuokusio, plačiai besišypsojančio, daug kalbėjusio, šildžiusio mano kojas... Skausmingas vakaras, būnant šalia ir matant tave tyliai kenčiant, viską laikant savyje, užsidariusį savyje, niekuo su manim nesidalinantį... Gaila, skaudu ir verkt norisi į tave žiūrint. Kad bent žinočiau kas tau yra ir kuo galiu padėti.... Kaip susigražinti savo laimingą besišypsantį žmogų?