Mes sėdim ant šlapio suoliuko, truputį drebėdami. Tavo rankos šaltos, o mano plaukai banguojasi nuo lietaus, mano kojos sukeltos ant tavo kelių. Taip šilčiau ir nuostabiai jauku ir patogu. Mes bėgam per lietų, kad apšiltume, sėdim kavinėj, užsisakę milžinišką picą ir juokiamės, nežinodami iš ko. Nepakartojama ramybė, pilnas skrandis skanaus maisto ir kolos, patogiai įsitaisę ant žalios sofos, kalbam arba tylim, bet ne dėl to, kad nėra apie ką kalbėt, bet todėl, kad to net nereikia, apima tokia ramybė, kokia būna tik su tavim. Nesinori niekur eit, prasėdim keletą valandų, nesinori skirstytis, norisi tiesiog pasinert į miegą taip sėdint šalia. Pilnoj nepažįstamų žmonių vietoj pradedi po truputį jaustis kaip namie, laisvai. Žmonių mažėja, fone pasilieka tik tyliai grojantis pop'sas, aplinkui tušti staliukai ir prislopinta šviesa, o už mūsų dar viena linksma vyrukų kompanija, garsiai besijuokianti ir savo juokingu juoku priverčianti nusijuokti ir mus.Ėjimas namo, tamsoje ir pučiant šaltam vėjui, paskui bėgimas, kad spėčiau į autobusą ir greitas atsisveikinimas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą