Laukiu pavasario, kai nutirps sniegas, o termometre raudonas stulpelis vis po truputėlį kils į viršų, kai ryte mano kambarį pro langą apšvies saulė, kai plačiai atsivėrus langą ryto vėsoje galėsiu užsiimt joga ir giliai įkvėt tą gaivumą ir deguonies didžiulį pliūpsnį, kai galėsiu vėl iš rūsio vis dažniau išsitraukt savo didžiausią meilę-dviratį ir lėkt su juo į mokyklą, su ausinukuose skambančia nine inch nails muzika, kai galėsiu mest į šoną tą juodą žieminį paltą, kai vakarais pavargusi nuo namuose tvyrančio chaoso galėsiu parašyt tau žinutę ,,lekiam dviračiais?" ir spjaut ant visko ir lėkt su vėju plaukuose, kai sustosim pailsėt parke ir pasėdėt ant suoliuko, tylėdami arba kalbėdami neužsikišdami. Kai galėsim mūsų mėgiamu taku vėl bandyt bėgiot, o aš vėl tave užknisinėsiu savo neištvermingumu (tiksliau gal tik man atrodo, kad turėčiau užknisti, nors tu niekad man to neprikišinėji, esi ramus, linksmas, o kartais mes tiesiog pamirštam, kad išėjom bėgiot ir tiesiog einam kalbėdami, ech kaip gera..) Kai eisim pasivaikščiot su mūsų šunimis arba šiaip mūsų maršrutu tarp didžiųjų mūsų miesto prekybos centrų. Kai susirašinėdama internetu su draugais sulauksiu ryto aušros. Kaip prisigalvosim dar ką nors beprotiško, ką nors tokio ką prisiminsim visą gyvenimą ir šypsosimės, kai juoksimės susiėmę už pilvų... Koks    nepakartojamas būna gyvenimas...