O tas senas šuo, augęs kartu su manim kaime, tas kažkada buvęs nepakartojamai mielas šunytis, kurį vaidindama, kad esu cirko artistė bandžiau išmokint šokti per lanką ir įprastų šuniškų komandų: sėdėt, gult, balsas.... Matau dabar prieš akis tą vasarą, kai pirmą kartą pamačiau jį... mažas mielas šunelis, stačiomis ausytėmis,nedrąsiai žiūrintis į mane, matau ir save, mažą mergaitę su spalvinga palaidinuke ir šortais, straksinčią aplinkui jį ir jo iš kažkokių lentgalių sukaltą būdą, stipriai su meile glaudžiau šuniuką prie savo krūtinės ir šypsojausi, visada mylėjau gyvūnus. Prisimenu jį, susenusį, patamsėjusiu kailiu, draugišku žvilgsniu, vizginantį uodegą, kai į kaimo kiemą įsukdavo mūsų mašina, prisimenu kaip jis apsikabindavo mane stipriai savo priekinėmis letenomis, o aš glosčiau jo šiurkštų tankų kailį, jis stovėdavo ilgai, vizgindamas uodegą ir neleisdamas nuo jo nueiti. Kiek džiaugsmo šuniui teikė tas paprastas pakasymas už ausies ir numestas kaulas...
Kartą gavo močiutė nemalonų skambutį... šunį sumušė, sunkiai sužalojo. Prie būdos buvo numesta lenta, negana to joje buvo vinis. Vargšas senas šuo, kuriam taip trūko meilės ir dėmesio, buvo negailestingai nuskriaustas beširdžių žmonių, kuriem tiesiog nėra tinkamo žodžio, kad galėtum juos apibūdinti.... Net žmogumi jų nebegali vadinti... Šuo keliavo pas daktarą, jam suleido vaistų, jis stipriai letenomis griebėsi už savo vargano gyvenimo. Šuo sveiko, stiprėjo, grįžo į savo būdą ir bandė vėl loti. Pasigirdo dar vienas nemalonus skambutis... Jis buvo sumuštas dar kartą... stipriai kraujavo, kankinosi ir jau nebebuvo jam jėgų kovoti už savo gyvenimą, veterinaras tiesiog užmigdė vargšelį, leido jam išeiti iš šio siaubingo, žiauraus pasaulio, kuriame nebelieka jautrumo, žmogiškumo, nelieka žmogiškų jausmų.
Koks beširdis individas, pripildytas tik žiaurumo, galėjo pakelti ranką prieš vargšą šunį, seną, silpną, grandine pririštą prie savo būdos, negalinčio pabėgti ar pasislėpti,  kas galėjo žvelgdamas į tas draugiškas, liūdnas akis kelti lazdą, kas ištvėrė tą skausmo perpildytą šuns staugimą?... Kam galėjo nesudrebėti ranka matant skausmo ir milžiniškos baimės perpildytą beginklį, silpną gyvūną?...
Linkiu dabar jam tik ramybės.. Myliu ir gailiuosi, kad paskutiniu metu taip retai prie jo prieidavau, kiek bijodama jo ir gąsdinama kitų, kad išpurvins ar kažkas panašaus... Jei vis dar būtum čia, visų pirma apkabinčiau tave stipriai stipriai... Myliu tave ir ilgiuosi, vargšiuk.

O tai vienintelė nuotrauka kurią turiu