Sėdžiu pasinėrusi į gilius pilkus ir skaudžius apmąstymus, pradeda perštėti akis, kutena nosį, atrodo, tuoj tuoj pasipils ašaros. Bet sulaikau viską savyje. Prisimenu Tave tą nuostabų pavasario vakarą, su žaliais ryškiais marškinėliais, žavinga šypsena ir dviračiu. Koks nepakartojamas jausmas buvo. Krūtinėje daužėsi širdis, aš bijojau, bet kartu ir jaučiausi saugi. Žinojau, kad su Tavim man nieko negali nutikti blogo:
- Aš bijau,-pasakiau nedrąsiai ir kiek susigėdus.
-Ko?
- Aš užsimušiu.
- Pas mane geri stabdžiai.- nuramino mane ir nusijuokė.:D
To pilnai užteko, kad nors kiek nurimčiau ir pabandyčiau. Su šypsena dažnai prisimenu šį vakarą, nuostabų orą, malonų pokalbį, juoką, kritimus ir bandymus iš naujo.
Prisimenu ir šiandienos popietę. Šaltumą, tylumą, grubumą. Skaudu... Bet pakeliama. Rytoj viskas turi būti kitaip. Viskas turi būti geriau.