O man kartais atrodo, kad aš nemoku mylėt. Nors kartoju, kad myliu, nors galvoju, kad myliu, kartais susimąsčius suabejoju savo gebėjimu ir nusiviliu savimi. Tiesiog palyginus save su kitais ne visada randu pas save tas gerąsias jų savybes, ne visuomet savo elgesyje randu tą rūpestingumą, atsidavimą ir dideles pastangas. Tuomet gadinasi nuotaika, nusiviliu savimi ir apima didelis liūdesys, kad nemoku tokia gera, kaip jie būti.Tada iš viso susimąstau, kad beprasmiškai leidžiu laiką, kad esu kažkokia egoistiška, pasinėrusi tik į savo rūpesčius ir norus. Dar dažniau prieš miegą susimąstau ar neišprotėsiu dėl savo išsigalvojimų, kuie taip kankina, aš prisigalvoju sau bėdų, ligų ir nelaimių, kurios gali nutikti ir gyvenu jomis, aš einu iš proto dėl to, ko nėra, na turbūt nėra, aš nesu įsitikinus, nes per daug pasinėriau į fantazijų pasaulį arba per daug temdau sau akis, bijodama pamatyt realybę, tuo metu realybę, vadindama išsigalvojimais.Aš pasimetus tarp gyvenimo ir išsigalvojimų, o tai jau negerai... nežinau kaip atsirinkt ir išsiaiškint, tai kvaila, tačiau tai viena didžiausių, labiausiai manęs gyvenime neraminančių problemų. Kaip su tuo kovoti? Kaip pažint realybę?