Keista, kai tau pasiūlo tavo svajonę, paduoda ją tau į rankas ir tu sudvejoji, sudreba rankos priimant šią dovaną, o akyse pasirodo ašaros. Sunku pasakyt ar ašaros iš laimės ar iš baimės. Suprantu, kaip tai atsakinga, kiek daug tai reiškia ne tik man, bet ir kitam žmogui, suprantu, kad priimdama šios svajonės išsipildymą, prisiimu ir kito žmogaus likimą, laimę, o gal net visą gyvenimą į savo rankas. Aš suprantu kaip tai atsakinga ir brangu, tai neįkainojama, tai nepakartojama. Tuo metu sėdint tamsoje prie kapinių vartelių, antrojo pasaulinio karo žuvusiųjų kapinių teritorijoje, stebuklingai krūmuose šviečiant jonvabaliams, o virš galvų skraidant šikšnosparniams, aš tyliai verkiau tam artimam brangiam žmogui ant peties, man krūtinėje stipriai plakė širdis, o galvoje sukosi įvairios mintys, aš negalėjau kalbėti, buvau netekus žado, nors žinojau, kad šis pokalbis laukia mūsų, aš net galvojau, kad esu jam pasiruošusi, bet negalvojau, kad tai gali būti taip iš dalies sunku. Aš dvejojau ar galėsiu kada nors taip stipriai ir nuoširdžiai mylėti ir branginti žmogų, aš bijojau... Aš bijau ir dabar.