Mane visur persekioja tuštuma... Ji visur. Manyje, tavo akyse, žodžiuose, namuose, ore... Ji vargina ir užknisa. Bandau tuštumą užkišt muzika, smilkalų kvapu, pokalbiais... Bet tuštuma išlieka ir toliau mane slegia. Tos pačios dainos atsibosta, nuo smilkalų pradeda skaudėt galvą, o pokalbis deja bet greit pasibaigia... Kaip gaila, kad viskas taip greitai keičiasi. Kažkada klausiau tavęs ,,ar nebijai laikinumo?" tvirtai atsakei, kad ne. O aš bijojau ir ne be reikalo, nors tą dieną per daug nesijaudinau, jaučiausi laiminga ir niekas nerūpėjo, tikėjau laiminga pabaiga. Gal aš tiesiog truputį einu iš proto, sutirštinu spalvas, gal gerokai perdedu, per daug reikalauju ir nesu pakankamai supratinga ir kantri, o gal net viduje jaučiu, kad ne viskas taip blogai kaip man atrodo. Bet viskas po truputį skausmingai žudo, geri prisiminimai kelia nemalonų ilgesį, o buvimas su tavim kelia tik daug klausimų ir keistą susierzinimą, gal kartais net nejaukumą, kuris seniai buvo dingęs.
Man reikia tik ilgo nuoširdaus pokalbio, bet nelengva atrast žmogų, kuris sugebėtų išklausyt nieko nebandydamas patart, nuramint ar įrodyt, kad viskas gerai. Rytoj atvažiuoja Mano žmogus, su juo ir pabandysiu pakalbėt, gal palengvės ir pagerės nuotaika, o gal net vėl atsiras pasiilgtas optimistiškumas.