Ėjau miegot skaičiuodama iki begalybės, įsivaizduodama, kad lipu nesibaigiančiais laiptais, pajutus, kad jau jau po biškį įeinu į sapną pradėdavau mintimis suktis aplinkui, kad nepribusčiau arba neleisčiau atsijungti visiškai nuo sąmoningumo. Vos tik įžengusi į sapną atsiguliau ant seno čiužinio ir užsimerkiau,  sugalvojau išbandyti skraidymą, viskas ką reikėjo padaryti tai pašokti į orą, toliau viskas buvo paparasta. Pribudau... atsistojau ir nubėgau pranešt, kad man pavyko sapnuoti sąmoningai, bet bėgant pastebėjau, kad kažkas ne taip... kad randuosi ne ten kur užmigau, tai buvo ne mano kambarys, o apleista patalpa, buvo labai šalta, o pro išgriuvusią sieną mačiau atsiveriantį vaizdą, tankūs krūmynai, panašu į senas kapines. Sustojau, sutrikau. Prisiminiau vakar skaitytus straipsnius apie sąmoningą miegą, prisiminiau, kaip buvo patariama patikrinti ar tai kas vyksta aplinkui yra tikrovė ar sapnas. Pažvelgiau į savo delnus, jie ėmė nykti kaip dūmas, pamačiau veidrodį, kuriame nebuvo mano atvaizdo, o geriau įsižiūrėjus į savo rankas mačiau kaip ilgėja mano pirštai, kurie buvo labai labai kreivi, lyg išlaužyti. Supratau, kad vis dar miegu, kad pribudau sapne. Tai man sukėlė isterišką juoką, kuris mane prikėlė iš tikrųjų, šokau iš lovos... Tai buvo sapnas sapne, kuriame buvau sąmoninga.. Žavingas jausmas... Šiandien ir vėl lipsiu laiptais, skaičiuodama juos.