Dabartis- išbandymas man, mano šeimai, mano draugei ir jos šeimai, o gal visiems... Sunkumai, pykčiai, barniai, šlykšti savijauta, nepasitikėjimas, pasibjaurėjimas, baimė, nusivylimas... Nebežinau ko laukti ir tikėtis. Vakar aš pasiklydau tarp jausmų, išgyvenimų, viskas verčiasi aukštyn kojom, man darosi baisu būti su artimais žmonėm, bet baisu ir palikti juos, aš nežinau kas laukia mūsų kitais metais (o dar ir šie nesibaigė)... aš neįsivaizduoju kaip mes gyvensim kitais metais... viskas kliba, byra, viskas vos vos laikosi, iš paskutiniųjų laikom, nenorim pasiduot, tačiau mažėja tikėjimas, pasitikėjimas, blėsta viltys ir geros mintys. Jau antra diena man dreba rankos ir vis dažniau sudrėksta akys. Sulaikau ašaras ir gyvenu toliau, bet jaučiu kažką nepakeliamo širdyje, atrodo, kad dabar viskas yra siaubingai blogai ir tai nepalyginamai geriau žiūrint į tai kas laukia, kažkas tolumoj, mano viduje kužda ,,viskas  yra ir bus gerai". Bet tas balsas dreba, net jis pats greičiausiai jau dvejoja. Mintyse tiesiu ranką tam pasiklydusiam mažam optimistui, kuris su žiburiu stovi ten tamsoje, truputį žemiau mano širdies.