Ar gali būt kas nors sunkesnio, nei kito žmogaus ašaros? Geriau verkčiau pati, nei girdėčiau tave verkiant ir šniurkščiojant nosim. Man sunku pakelt tavo nuotaiką, tavo nusivylimą gyvenimu, strigimą toj suknistoj realybėj, nepakeliamoj nuobodžioj ir pilkoj rutinoj. Ir po galais, kaip aš NORIU TAU PADĖTi...Bet ką galiu padaryt? Kartais atrodo, kad tiesiog gal reiktų nekreipt dėmesio, pabėgt nuo tavęs, bet negaliu tavęs palikti vienumoje ir dar šitam tavo pačios sukurtame pasauly, kurio aš nekenčiu. Aš bijau pažvelgt į tave, bijau tavo ašarų, bijau, kad pati pravirksiu, aš bijau, kad negaliu tau padėti.