Kažkokia kvaila diena... Rugsėjo pirmoji. Tikėjausi, ko nors ypatingesnio, kad bus smagu susitikt su klasiokais, kad linksmai leisim laiką. Ir bus taip faina vėl pamatyt vieno žmogaus veidą, jo šypseną. Bet... Tai buvo tiesiog nuobodus stovėjimas prie mokyklos, klausymas murmančio direktoriaus ir leidimas visų jo pasakytų žodžių pro ausis. Paskui tipo labai ,,linksmas" pasisedėjimas kavinukėj. Pradžioj viskas buvo gerai. Dalinomės vasaros, kelionių įspūdžiais, bet kelios žinutės... ir... Atrodo dingo visa dienos prasmė, gera nuotaika ir bet koks maistas atrodė šlykštus. Atrodo, kad tai buvo vienintelis dalykas, kurio norėjau, kurio nuoširdžiai laukiau... ir va pykšt ir visa tai dingo... Taip netikėtai... O kartu dingo ir noras klausyti besišypsančių, paskendusių geruose prisiminimuose draugių, nesinorėjo ir pačiai nieko pasakot, o picos gabaliukai tiesiog strigo gerklėje. 
Bet turbūt to ir reikėjo... Taip greičiausiai ir turėjo būt. Viskas bus gerai.