O mes visi sėdėjom pievelėje ant geltono rankšluosčio, laukėm prižadėto žalio pyrago ir arbatos. Nusivyliau, pyragas visgi buvo oranžinis, bet skanus. Pasirodo, žalias- perkeltine prasme... Smagu buvo sėdėti šalia senokai matyto žmogaus, klausyti jo pasakojimų apie paskutines keliones, įspūdžius. Linksmai aptarėm ir žmones, kurie mūsų nesupranta, pvz. tėvai arba kaimynai. Bet mums nerūpi...mes tiesiog mėgaujamės gyvenimu. Žaviuosi žmonėmis, kurie yra visiškai laisvi ir kitokie nei dauguma. Jis, mus pasikvietęs į svečius, vienas iš tokių. Su juodais ilgais marškiniais, kuriuos parsivežė iš Indijos, basomis kojomis ir žibančiomis rudomis akimis. Po atviru dangumi rašo memuarus apie savo keliones. Tikiuosi gauti paskaityt, kai knyga bus baigta. :) Ilgai nebuvom, nenorėjom trukdyti. Linksmai atsisveikinom, stipriai apsikabindami. ,, Na ką... dabar žinai, kur gyvenu, bet kada gali užsukt." - pasakė jis ir nusijuokė...