Psichiatrinės ligoninės statybos buvo baigtos. Stovėjau prie tvorelės ir žiūrėjau į šį pastatą... priėjęs vyras su baltu chalatu liepė greičiau eit iš čia, nes čia būti negalima ir nesaugu, pasakiau, kad tiesiog laukiu draugės. Jis nepatenkintas nuėjo. Atsidarė ligoninės durys ir pro jas pradėjo eiti ligoniai, visi baltai apsirengę, keisti, veidai buvo baisūs, nesveiki, žvilgsniai pasiklydę kitame pasaulyje. Visi, keliantys baimę ir nesaugumo jausmą, stovėjau nejudėda ir žiūrėjau į juos. Kiemelis prisipildė. Akyse mirgėjo baltumas ir keistos veido išraiškos. Jie visi pradėjo eiti link manęs, greitindami savo žingsnį, murmėdami kas ką, galų gale pradėjo bėgti. Aš bėgau kaip galėdama greičiau, greitai parbėgau namo ir pažiūrėjau pro langą, jie vaikščiojo prie mano namų. Vaikai iš jų šaipės, juokėsi ir mėtė į juos visokius daiktus, man pagailo tų beginklių, savo įsivaizduojamam pasaulėlyje gyvenančių žmonių, pasimetusių ir jau turbūt pamiršusių kelią namo- į ligoninę ( nors reikėjo tik praeit pro vartelius) , man širdis vis dar stipriai daužėsi iš baimės.

Buvau pakviesta į psichinių ligonių sukurtą vaidinimą, sėdėjau didelėje salėje, buvo tamsu, tik apšviesta scena, kur vaidino ligoniai. Nors atrodė, kad jie nevaidina, o tiesiog gyvena savo gyvenimą, vaidinimas buvo nesuprantamas, kažkokia baisi gyvenimo tragedija. Jie kalbėjo bet ką, blaškėsi, bet kartu ir stengėsi ir džiaugėsi. Žiūri ir graudu, ir gaila, o kartu ir nemalonu juos stebėti...

Tai buvo sapnas. Tikroviškas ( už mano lango iš tikrųjų vyksta psichiatrinio centro statybos) ryškus, jaučiausi, lyg iš tiesų šiąnakt tai patyrusi. Noriu ir vėl naktį ten pakliūti.

Knisausi po sapnininką, prognozės per daug nieko gero nežada tik teigia, kad patiriu didelę dvasinę įtampą su kuria man teks įveikti daug sunkumų, jaučiu nerimą, depresinė būsena. Neigti negalėčiau....