Tą dieną viskas truputį priminė šeštadienį.. Vėjuota, lietinga, šalta... Ėjom nešami vėjo, nesvarbu, kad vėjas ne visada pūtė link mūsų namų, o kartais net visai į priešingą pusę. Keitėsi vėjo kryptis, sukomės ir ėjom į kitą pusę. Supomės ant supynių, vėjas lengvai siūbavo mus. Mes tylėjom, kartais sunku kalbėtis, o kartais tiesiog nesinori. Ėjom lijo... paskui snigo... dar vėliau švietė saulė, galų gale sutemo.
Sėdėjom šiltai toje pilnoje raudonos spalvos patalpoje, su dideliu langu, šildėm lauke sušalusias rankas ir valgėm picą. Stebėjom kaip už lango keičiasi vaizdas, kaip tamsėja dangus, kaip eina pro šalį skirtingi nepažįstami žmonės. Kartais jis nutildavo, dingdavo šypsena, pasinerdavo į savo skaudžias mintis, o aš jausdavau nemalonų diegimą krūtinėje, gaila, kad tu dabar nesijauti laimingas, nežinojau ką sakyt tau, tai irgi varė iš proto, nežinau ar iš viso turėčiau kalbėti, o gal tiesiog palikt tave su savo mintimis vieną. Fone pasigirdo gorillaz daina, kaip ir šeštadienį... geras geras, kaip viskas kartojosi. Išėjom vėl į tą šaltą vėją, grįžom namo su savo mylima muzika ir mūsų laukė ilga bemiegė naktis. 
Netikėtai susergam abu, lyg būtume susitarę, kaip ir norėjom. Kaip ir praeitą kartą sirgom kartu... nesunkiai, tiesiog ramiai stumiant laiką namuose...