Šiandien nors buvau geros nuotaikos ir buvau ramiai nusiteikus, nes žinojau, kad manęs nelaukia krūva namų darbų, kad nereikia ruoštis jokiam kontroliniam darbui, kad pusmetis išvestas, o rytoj, jau seniai nuspręsta, neisiu į mokyklą, bet nepaisant visų šių nepakartojamų dalykų, mane viskas lengvai vedė iš kantrybės ir šiandien nusikeikiau daugiau kartų nei per paskutines tris savaites (prisižadėjau sau, kad nustosiu). Visiškai išvedė iš kantrybės, kai brolis sugadino modemą ir štai staiga, pirmą kartą mano gyvenime, už mažojo išdaigas buvau apkaltinta aš, kadangi esu vyriausia šeimoje ir turėjau vaikus prižiūrėt. Susinervinau, užsidariau kambaryje, žiūrėjau ,,draugus" ir lanksčiau gerves. Žudė tai, kad visada baisėjausi ir stebėjausi, kaip tėvai dėl jaunesnių brolių/seserų padarytų nesąmonių apkaltina vyresniuosius, man tai buvo protu nesuvokiama, šiandien supratau, kad mano šeima ne išimtis. Nusikabinau nuo sienos savo piešinius, visus iki vieno... Tuščia siena. O gal erdvė naujai kūrybai. Manau, kad taip ir bus, nes vos tik nusikabinau darbus, pasipylė gausybė naujų idėjų, o mintyse jau mačiau, kokių noriu rezultatų. Susimąsčiau apie savo tolimesnį gyvenimą, ką veikt... Lyg tyčia ,,draugų" serijose, atrodo, išryškėdavo sakiniai susiję su mano sau užduodamais klausimais, kurie vertė dar labiau ir rimčiau viską apgalvot, įsigilint. Sugalvojau vieną idėją, bet kažkokia ji atrodo tolima ir sunkiai įgyvendinama ir dar nežinau, kuo ji bus naudinga kitiem.