Tik vakar pamačiau, koks nuostabus vaizdas atsiveria pažvelgus pro mano kambario langą...

Juokinga, kad žmogus yra toks nepastabus, paskendęs pilkoje rutinoje, apsikrovęs jam visiškais nemaloniais darbais, kurie tik sukelia galvos skausmą. Šiais laikais žmonės yra tokie užsiėmę ir besirūpinantys beprasmiais dalykais, kad tuos, kurie gyvenime yra svarbiausi, tiesiog pamiršta, įkiša juos į giliausią ir tamsiausią savo vidaus kampelį, sakydami, kad tam jie tiesiog šiuo metu neturi laiko, žada ir kartu meluoja, kad tuo pasirūpins rytoj, kad būtinai tam ras laiko. Ir taip kasdien viskas kartojasi, sukasi užburtu ratu. Galiausiai žmogus pamiršta, kas jam yra iš tikrųjų svarbu, pamiršta savo pomėgius, aistras, hobius, blėsta jausmai kitiems, kažkada buvusiems artimiems žmonėms, pamiršta savo gyvenimo tikslus, svajones. Ir galų gale jie nebegyvena, o tik egzistuoja. Nemato gyvenimo grožio, savo galimybių, nebepažįsta žodžio ,,optimizmas" reikšmės, jie pasineria į nuobodų, jiems patiems nemielą gyvenimą ir praleidžia pačias gražiausias gyvenimo akimirkas, nepastebi savo galimybių, neina savo laimės ieškojimo keliu. Gyvenimas tampa beprasmis... 

Taigi vakar pamačius pro langą tą vakaro grožį, apsnigtus medžius, žmonių sniege pramintus takelius, languose įžiebiamas šviesas buvau tokia nustebus ir sutrikus, kad toks grožis visada man buvo prieš akis ir tik dabar jį pamačiau. Susimąsčiau, kiek dar gyvenime nepakartojamų dalykų tiesiog nepastebėjau... Prižadu sau daugiau žvalgytis ir vengti užuolaidų kambariuose.